BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ruduo- auksine miniatiura

 


      Ruduo – tai gražiausas metų laikas man.  Mėgstu dažnai pasivaikščioti  lietum nulytomis gatvėmis ir klausytis minčių. Jos skrieja tartum nuostabūs miražai dykumoje, tartum šviesa aklajam, tartum melodija kurčiam.

           Prisėdusi kur nors sustabdau laiką  ir užsimerkiu. Mintys man padeda matyti ir išgirsti, todėl ir dabar noriu panerti giliai giliai į kitą, kitokią savo erdvę.O kas gi ten? O ten eina  senyva moterėlė, nešdama sunkius krepšius ir visai nežiūrėdama po kojom, lyg nerūpestingas vaikas,ten šnara nuo vėjo sumišę lapai, ir krenta, it žvaigždės į žemę svajingai svajinai. Aplinkui verda gyvenimas, tačiau niekas niekur neskuba, žmonės atsipūtę ir nepavargę. Bet tai tik migla, tai tik svajonė.  O vis dėl to susimąstai, kaip būtų nuostabu, jeigu iš tikro viskas būtų  taip paprasta, taip lengva. Žmonėm nereiktų skubėti, visi atrodytų pailsėję ir laimingi. O aš plačiai plačiai šypsočiausi visiems ir sukčiausi ratu tarp medžių ir auksinių lapų.

Ir atsimerkiu… viskas ne taip, kaip  kad norėčiau. Praeiviai skuba bala žino kur ir keiksnojasi, kad lyja. Ir noris atsistoti gatvės vidurį  ir išrėkti visiems:

-„ Bet juk lietus yra nuostabu.!  Juk dabar, būtent dabar lyja tik jums ir tik vieną kartą gyvenime! Rytoj bus nauja diena, kuri taip pat bus vienintelė. Žmonės, džiaukimės, džiaukimės rudeniu ir lietumi ir vėju ir saule ir viskuo viskuo, ką dovanoja mums tas, kuris aukštai aukštai.!“ – bet negirdės, bet niekas nesiklausys.. Ir primena man visa tai toks vienas mielas eilė Ir toliau visi tik bėgs ir bėgs ir bėgs, ir taip beprasmiškai suksis jų maži gyvenimo ratai, kol galų gale sustos. Bet toks gyvenimas nesuteikia džiaugsmo. O gal aš klystu? Turbūt kiekvienas daro savo gyvenimą tokį, kokio nori. O aš noriu, kad viskas būtų taip, kaip mano mintyse, kaip mano mintyse, kaip mano mažose svajones. Ir primena man visa tai toks vienas mielas eilėrašti :

Pakilki virš didingų medžių

Ir skrisk aukštai virš debesų,

Veliau lyg deimantas nušviski

Atgimęs rudeniu šviesiu.

Ir it žvaigždė parodyk kelią mums,

Kai užrištom akim įveikt bandysim tamsą,

Ir leisk išplaukt iš jūros neramios

Pagalbon pasikvietęs maištininkę saulę.

Pakylu ir nueinu.. O švelniai rudeniškas vėjas man šukuoja plaukus ir glosto švelnią mano odą. Tai nuostabus jausmas, ypatingai tada, kai mintyse vis dar sukasi tokios mažos, tokios rudeniškai nusiteikusios svajonės. Gera, tikrai labai gera.


Rodyk draugams

Komentarai (5)

  1. Anonymous:

    grazu

  2. egoistas:

    pakanka tu eiliu reik ac/dc varyt its a long way to…

  3. Galys Gvidas:

    nesamone lohai:DDDDD

  4. Valys Gvidas:

    pisk ozi vale myli karolina

Rašyti komentarą