BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

~~jis ne princas ant balto zirgo~~


Šiandien aš rūkau. Daug.

Kad mano plaučiai pagaliau manęs atsisakytų.

Aš vistiek jiems nereikalinga. Būtų naktis tai išsispiegčiau, gal būtų įdomiau? Man patinka naktis. Labai.

Kaip visada skubu, nes paros valandų man jau seniai per maža.Viskam.

Net tiems dalykams, ką labiausiai myliu - sau ir savo gyvenimui. Po bemiegės nakties padeda tik kava. Stipri.

Nuo jos net paakiai juodesni darosi. Man tai patinka, nes eidama gatve[kaip visada nepasidažiusi] gaudau žmonių žvilgsnius. Gailestingus. Turbūt jie galvoja, kad aš narkomanė.

Juokiuosi.

Šiandien vėl nemiegosiu. Sėdėsiu balkone apsikabinusi puodelį ir… kaip ir šiandien. Rūkysiu. Nes nebera kam man tai uždrausti.



Sako, kad angelai teturi vieną vienintelį sparną, ir norėdami skristi-Turi apsikabint.

Netiesa…Turėjau du. Skridau. Tačiau…Net ir angelai su dviem sparnais, kadanors krenta.

O tu…pagavai.





Kiek kartų teko žiūrėti į žmones ir nematyti nuoširdumo, nei abejingumo, nei neapykantos ar laimės- Tik begalinę tuštumą.Nes kaikurie iš jų ir patys yra- Tuščia vieta,mielieji.

Jai visada patiko žvelgti į šimtus veidų, tačiau neivienam nematė tų akių. Ji visada ieškojo kopijos žmonių rate, tačiau neiviena iš jų KOLKAS neatitiko originalo.

Tokia pat šypsena…Tačiau ji niekada taip pat nešildė.

Tokios pat akys… Tik jos, atvirksčiai nei anos- Niekada nevėrė žvilgsniu.

Tie patys jausmai, tik nevisada tokie pat nuoširdūs ir branginami iš jos pusės.

Tokios pat rankos, kurios sugebėjo gauti tik aistrą, kūną, geismu persismelkusius patalus ir nieko…daugiau.

Nuvalkioti žodžiai, jausmai, mintys.

Suvelti patalai ir tuštuma, kurios niekada neužpildys tai, kas buvo tik kvailai absurdiška iliuzija.

Prieš savaitę tu dar buvai įsitikinusi jog esi LAIMIMNGA, moki džiaugtis gyvenimu, ir galbūt suradai gyvenime tą žmogų, kuris išgydis žaidas.

[APSIRIKAI]. 

Tačiau negaliu dovanoti meilės kopijai, nes ši jau seniai priklauso TIK originalui.

Aš perdaug naivi? Perdaug šelmiška? Nenustygstanti vietoje? Neapsisprendžianti? Impulsyvi? Gal pavadinsite mane naivia?

[O man nusispjaut...]

 



 

 

 

Neklauskit kas yra…

Neatsakysiu…To nežinau.

Neklauskit kas neduoda ramybės,pasakysiu jog viskas “tvarkoj”.

Neklauskit ko pykstu-Aš linksma.

Neklauskit ko lieju ašaras,aš galiu jums nusišypsot.

 

 

 

 

Vien tam,kad pavadintūmėt mane veidmaine

 


 

Na ir liesk…

 

 

 

 

Liesk savo grubiais pirštais mano kūno linkius.

 

 

 

 

Liesk rankomis mano liemenį,o lūpomis bučiuok akis.

 

 

 

 

Atimk iš manęs laiką,nors ir žinai-Nedaug jo teturiu.

 

 

 

 

Pavok aistrą iš to,kuriam to nesugebėjau padovanoti…

 

 

 

 

Tik nežeisk širdies,kurios ir taip neįmanoma suklijuot.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tik nesitikėk…Kad aš kadanors parėjusi namo klupsiu prieš tave ant kelių,ir maldausiu meilės…Tos,kurios ir pati negaliu suteikti.

 

 

 

 

Tik nesitikėk kad ir aš liesiu tave ir keliausiu kūno linkiais to,kuris nebus pasirengęs likti su manimi.

 

 

 

 

Ir nesitikėk…Nesitikėk kad aš kadanors pamiršiu kiek veros yra plunksnų švelnumo akimirkos-NIEKADA.

 

 

 

 

 

 

 

 

Geidulingos naktys…

 

 

 

 

Dviems kūnams šokant aistringą naktinį “tango”…

 

 

 

 

Betrūksta tik rožės tavo dantyse…

 

 

 

 

Tik kam ji?Jei lūpomis laikai mano krūtinę..Ir žaidi su speneliu lyg jis būtų mažas pajūrio akmenukas išmestas saulėlydžio metu…

 

 

 

 

Kam rūpi svajonės,kai vienintelė prieš akis-Esu aš…

 

 

 

 

Kam reikia švelnumo,jei mudviems užtenka nepažabotos aistros…

 

 

 

 

Kam reikia blaivaus proto,jei vistiek jį prarasim dėl nežemiško geismo…

 

 

 

 

 

 

 

 

.:Gyvenam-Atbulai.

 

 

 

 

Su savo ydom ir problemom,su savo skausmais ir vargais,su savo laime ir džiaugsmu,su ašaromis ir švelnia šypsena.KARTU.

 

 

 

 

GYVENOME.]::.

 

 

 

 


Princas ant balto žirgo ir ledo pilies karalienė buvo laimigi.Jie mokėjo džiaugtis vien tuo,kas kitiems kartais atrodo nepriimtina.

 

 

 

 

 

Jie mokėjo svajoti ir viltis.Jie mokėjo tikėti,mokėjo suprasti…Ir kartais tyliai tyliai kažko nekęsti.O svarbiausia…Svarbiausia jie tikėjo švelnių lyg plunksnos akimirkų svarbumu…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvenimas-Ne pasaka.

 

 

 

 

 

 

 

 

O JIS-Ne princas ant balto žirgo.

 

 

:Skirta tiems,kurie dar moka vertinti plunksnų švelnumo.

Šimtaprocentinis svajotojas





Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. firushka:

    labai primena mane ir mano princa… kuris seniai ne mano… ir joks kitas neuzims jo vietos, joks kias nesupras to, kuo mes patikejom… niekada nepaleisk to naivumo, nes busi tokia pilka kokius matai zmones isejusi i lauka … ;) geriau buk jiems beprote, negu JAM kita… :)

Rašyti komentarą